Ar sekmadienį privaloma/būtina eiti į bažnyčią? | Klausimai – atsakymai

baznycia1Norėčiau paklausti, ar Dievo įsakymas švęsti sekmadienį reiškia, kad sekmadienį privaloma/būtina eiti į bažnyčią?

Milda

Vilnius

*********

Dievas pašventino ir palaimino septintąją dieną, kurią po sukūrimo ilsėjosi po visų savo darbų (Pr 2, 2-3). Panašiai ir žmogus yra raginamas septintą dieną ilsėtis po savo darbų, apmąstyti Dievo, savo Kūrėjo, ir Kristaus, kaip savo Atpirkėjo, kelią. Poilsio ir darbo dinamikos mus moko biblinė sukūrimo istorija. Tačiau Naujojo Testamento bažnyčia atskleidžia bendruomeninį tikėjimo ir Kristaus pažinimo slėpinį.

Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų sekmadienis tikintiesiems buvo ypatinga Kristaus garbinimo ir pažinimo diena kartu su bažnyčia, broliais ir seserimis Kristuje. Jau Naujajame Testamente vyksta posūkis nuo Senojo Testamento izraelitų švenčiamo sabato (septintosios savaitės dienos), kuris prasidėdavo šventykloje ir sinagogose, prie sekmadienio – Viešpaties dienos (pirmosios savaitės dienos) šventimo kartu (Apd 20, 6 – 11; 1 Kor 16, 2). Sekmadienio šventimas bažnyčioje krikščionims turėjo visą savaitę priminti Kristaus atpirkimo malonę ir prisikėlimo šlovę.

Pradžioje pirmosios Jeruzalės bažnyčios tikintieji dar aktyviau išgyveno dvasinį bendruomeniškumą, t.y. kasdien rinkdavosi šventykloje ir savo namuose, laužydavo duoną, šlovindavo Dievą, vaišindavosi džiugia ir tauria širdimi (Apd 2, 46). To meto krikščionys patyrė įstabią tikėjimo vienybę ir brolybę: Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos (Apd 4, 32).

Tačiau prasidėjus krikščionių persekiojimams, sąmyšiams visuose Romos imperijos miestuose dėl augančio priešiškumo Kristaus mokiniai, atsidūrę socialinėje atskirtyje, dažnai slapta rinkdavosi tai vienur, tai kitur namuose, vis labiau išskirdami sekmadienį – pirmąją savaitės dieną – kaip Kristaus prisikėlimo dieną. Bažnyčios susirinkime visi drauge laužė duoną, klausė pamokslų, garbino Dievą ir meldėsi. Ilgainiui sekmadienis tapo išskirtine bažnyčios diena.

Dar prieš Konstantino laikus (IV a.), kai sekmadienis buvo paskelbtas oficialia valstybine švente, Viešpaties dienos bendruomeninį šventimą pabrėžė apaštalai, jų artimiausi mokiniai ir bažnyčios mokytojai viename seniausių po Naujojo Testamento krikščionių tekste „Didachėje“ (gr. „mokymas“, datuojamas I a. pab. – II a. pr.). Tai sutrumpintas dvylikos apaštalų mokymas, kuris buvo plačiai paplitęs ankstyvosiose bažnyčiose kaip „vadovėlis“ tarnautojams ir įtikėjusiems. Šis tekstas turtingas įvairių bendruomeniško gyvenimo pamokymų. Vienas skyrelis yra skirtas sekmadienio šventimui bažnyčioje aptarti: „Viešpaties dieną susirinkę laužyti duonos, dėkokite, bet pirma išpažinkite savo kaltes, idant jūsų atnaša būtų tyra. <…> Mat Viešpaties yra pasakyta: Kiekvienoje vietoje ir kiekvienu metu atnašaukite man tyrą auką, nes aš esu didis valdovas, – sako Viešpats, – ir mano vardas nuostabus tautoms“ (Bažnyčios Tėvai. Antologija. Aidai 2003, 23 – 24 psl.).Taigi tikintieji akivaizdžiai mokomi sekmadienį susirinkti drauge bažnyčioje, apvalyti savo širdį nuo nuodėmės, tyra širdimi atnešti Dievui garbinio aukas, kartu prisiminti Kristaus auką – laužyti duoną. Pagrįstai manoma, kad duonos laužymas buvo pati bažnyčios sekmadieninių susirinkimų kulminacija. Tai vykdavo kartu su garbinimu ir padėka, todėl dažnai vadinamas Eucharistija (gr. „padėka“).

Tad sekmadienis yra ne tik asmeninio poilsio, bet ir bendruomeniško tikėjimo, Viešpaties garbinimo, bendro mokymosi, Kristaus mirties prisiminimo ir prisikėlimo šventimo diena. Tai laikas, kai kartu nusilenkiame ir dėkojame Visagaliam Dievui, skelbiame išgelbėjimą per Kristų, sustipriname tikėjimą Biblijos žodžiais, vienas kitą ugdome meilėje, Dievo artume patiriame širdies atgaivą. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“, – sakė Jėzus (Mt 18, 20).

Deja, šiuolaikinių žmonių, neretai ir tikinčiųjų, individualizmas arogantiškai menkina sekmadienio bendruomeninį šventimą. Tokiu būdu yra atmetamas Kristaus veikimas Bažnyčioje. Toks požiūris gali byloti apie silpną, menką ir dvasiškai skurdų asmens tikėjimą, galbūt esamas asmenybės problemas, įsižeidimus, skriaudas, neatleidimą arba klaidingą individualistinio dvasingumo supratimą: „Galiu tikėti Kristumi be bažnyčios“. Visos šios mintys pakerta krikščioniškos dvasios šerdį – bendruomenišką bažnyčios tikėjimą, kuriame pasilieka nuo amžių uždengta Dievo išmintis, t.y. Jėzus Kristus (Ef 3, 8-10).

Sekmadienį krikščionis švenčia ne tik amžinojo gyvenimo dovaną, kurią gavo tikėdamas, ne tik statydina savo dvasingumą, auga Viešpaties pažinimu, bet ir kartu su broliais bei sesėmis skelbia prisikėlusį Jėzų – visų žmonių Gelbėtoją!

Tyra širdimi švęskime sekmadienį bažnyčioje!

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. Sutinku su atsakymu , bet realybė visai kitokia :)) . Kai dirba žmonės uab , tai papuola dirbti sekmadieniais. Tie žmonės turi pateisinamą priežastį prieš Viešpatį . Kaip tada švęsti sekmadienį ? 🙂 Tenka tik darbe Evangelija dalintis, švęsti Viešpaties dieną mintimis – šlovinti, dėkoti, prašyti užtarimo, melstis……… 🙂 . Galėtų mūsų valdžia paskelbti Sekmadienį – nedarbo dieną , kaip šventinę dieną 🙂 .Duosi šitą mintį žaliųjų partijai 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.