Ar krikščioniui nedera vertis auskarų į ausis? | Klausimai – atsakymai

auskaraiSveiki,
esu girdėjusi, kad krikščioniui nedera vertis auskarų į ausis. Ar tai tiesa?

*****

Auskarai teologine prasme nedaro įtakos nei tikinčiojo išgelbėjimui, nei pražūčiai, nei jo šventumui, nei nedorumui. Tai yra puošimosi kultūros dalis. Visais laikais ir visose tautose moterys mėgo puoštis įvairiais papuošalais iš paprastų ir brangių medžiagų.

Papuošalai kaip ir pinigai yra neutralūs: nei geri, nei blogi, nei dieviški, nei demoniški. Jie neprideda žmogui dorybės, vertės ir orumo, bet savaime ir nesutepa, nepadaro nusidėjėliais.

Kita vertus, svarbu, koks yra pats žmogus, kuris puošiasi, jo vertybės ir siekiai. Čia neutralumas dingsta. Antai, Senojo Testamento pranašas Izaijas aštriai ir sarkastiškai kritikuoja, net smerkia Izraelio dukterų tuščią puikybę ir grožį, kuris pasireiškė perdėtu išsipustymu, dievotumo stoka, kieta širdimi ir geidulingumu. „Viešpats sako: „Kadangi Siono dukterys išdidžiai vaikščioja, ištiesusios kaklus, mėto geidulingus žvilgsnius, eidamos mažais žingsneliais, skambina kojų žiedais, Viešpats apdengs Siono dukterų galvas šašais ir apnuogins jas. Tą dieną Viešpats nuplėš jų papuošalus: kojų grandinėles, kaktos juosteles ir mėnuliukus; grandinėles, apyrankes ir šydus; puošnias juostas, kvepalų dėžutes ir auskarus; pirštų ir nosies žiedus, išeiginius rūbus ir apsiaustus; skareles ir pinigines, veidrodėlius, plono lino drabužius, galvos kaspinus ir skraistes. Vietoje kvepalų bus smarvė, vietoj juostos – virvė; vietoj gražios šukuosenos – plikė, vietoj grožio – įdeginta žymė“ (Iz 3, 16 – 24). Nuskamba tikrai skaudi ir sukrečianti teismo žinia. Pranašas sumaniai išvardina visas moteriškos aprangos ir aksesuarų detales, papuošalų gausą Siono dukterų gyvenime ir parodo, jog tai stelbia dievotumą ir dorą. Pasinaudodamos išorinio patrauklumo galia, jos atmetė Dievo pažinimo kelius ir siekė gundyti bei vilioti. Būtent tai – išorinę moterų tuštybę – pranašas ir smerkė bei atidengė vidinį, dvasinį jų skurdą.

Tačiau Šventajame Rašte skaitome ir apie turtingą, puošnią ir kilmingą Šebos karalienę, atvykusią su gausiomis dovanomis ir prabangia svita iš tolimos šalies paklausyti karaliaus Saliamono išminties (1 Kar 10, 1 – 13). Įdomu pastebėti, kad į jos gilų tikėjimo pavyzdį rodė pats Kristus: „Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas“ (Lk 11, 31). Nė žodžio apie papuošalus. Nesigirdi jokio priekaišto dėl turto ar puošnumo, – tik susižavėjimas jos tikėjimu.

Tad Dievas nesmerkia papuošalų, tik bedievystę, mažadvasiškumą, netyrumą, geidulingumą. Bet Viešpats ir nesižavi papuošalais, tarsi jie būtų svarbūs, kuo nors ypatingi, tačiau gėrisi tikėjimo drąsa, pasišventimu, romumu, nuolankumu – vidiniu žmogaus grožiu.

Akivaizdu, Šventasis Raštas nedraudžia moterims puoštis, bet ragina krikščiones tai daryti kukliai ir santūriai, daugiau dėmesio skiriant vidinio žmogaus ugdymui, puošti širdies žmogų „nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse“ (1 Pt 3, 3 – 5).

Taigi, puošdamasi, nepamirškite savo vidinio žmogaus. Nuolatos gražinkite jį Viešpaties pažinimu ir dorybėmis.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.