Ar būdami laisvi iš tiesų esame laisvi? (II)

Ar būdami laisvi, iš tiesų, esame laisvi?Tęsiant kalbėti laisvės ir vergystės temą, pamąstykime apie dvasinę laisvę Kristuje.

Kristaus savybėms nėra Įstatymo

Naujasis Testamentas atveria, kad krikščionys yra pašaukti į tobulą laisvę nuo nuodėmės, kūno, pasaulio, ar Įstatymo vergystės.

Laisvėje nėra prievartos. Joje nėra spaudimo atlikti gera ar bloga, nes tuomet, tai nebūtų laisvė. Bet joje yra Dvasios įkvėpimas, sugebėjimas ir stiprybė gyventi Dievo malonės vertą gyvenimą. Brolių meilėje – tai laisvė nuo neapykantos artimui, pavydo ar savanaudiškumo. Pagarba kitiems – tai laisvė nuo atžagarumo, nepagarbos; kantrumas – laisvė nuo nesusilaikymo; matymas – laisvė nuo aklumo. Šviesa – laisvė nuo tamsos. Visa tai yra vertybės, kurioms nėra įstatymo. Visos Dvasios ir Kristaus savybės yra tobula laisvė. Meilei nėra įstatymo. Ji netelpa į įstatymo rėmus, bet paradoksas, jį geriausiai įvykdo. Įstatymas nėra tas etalonas, kuriuo galima būtų pasverti ar išmatuoti meilę. Tik Kristumi galima pamatuoti meilę. Įstatymas negali priversti mylėti. Įstatymas nepajėgus įsakyti žmogui mylėti Dievą, ar vienas kitą. Jis gali parodyti meilės nebuvimą, arba atšalimą, bet jis negali priversti mylėti. Dievas yra meilė, iš kurio Ji ateina. Kristus kryžius trykšta Dievo meile. Ir tik bendravimas su Juo ir Jo pažinimas, tai atveria mumyse.

Kai aš pirmą kartą savo gyvenime skaičiau Raštą, pamačiau, kad jis kalba apie tai, ko nėra manyje – apie Dievo baimę, meilę Jam, meilę artimui, gyvenimo ir santykių tvarką. Įstatymas parodė, ko manyje nėra, jis atvėrė tuštumą, kurios aš pati užpildyti negalėjau. Aš labai norėjau To gyvenimo, apie kurį kalbėjo Raštai. Bet Jo nebuvo many, žiojėjo tuščia erdvė, kurią užpildė Dievas Savimi per išgelbėjimo malonę.

Taigi įstatymas negali duoti mums to, ko mumyse nėra. Jis tik parodo trūkumus. Tačiau pats Dievas Savimi, tai teikia per Kristų. Kai esame Kristaus malonės paliesti, patiriame Jo laisvę, bet toje laisvėje, mes galime elgtis kaip kūno, tamsos, pasaulio vergai.

Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Bet tas yra žydas, kuris toks viduje ir tada yra apipjaustytas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo. Rom 2, 28-29

Galėtume Pauliaus žodžius pritaikyti sau, kad tikrasis krikščionis ne tas, kuris išorėje pasikeitęs, bet tas, kuris yra krikščionis viduje, kai širdis pasikeitusi dvasioje, o ne pagal raidę. Išorinės pastangos atrodyti krikščioniu dar nekalba apie dvasios laisvę. Kristaus laisvėje vyksta ne išorinis, priverstinis laikymasis nuostatų ir gerų darbų darymas. Bet tikroji Kristaus laisvė pažintį Vienatinį Dievo Sūnų ir keistis į Jo atvaizdą.

Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį gaubtuvas nuimamas. Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė. Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikdami Viešpaties, kuris yra Dvasia. 2 Kor 3, 16-18

Nebe išorinė jėga mus verčia keistis ir judėti. Bet vidinis matymas ir pati Dievo Dvasia be jokio prievartos momento, švelniai pritraukia mūsų širdis prie Kristaus, į kurį žiūrėdami keičiamės pagal Jo atvaizdą t.y. laisvėje Kristus ryškėja mumyse.

Kristus – tobula laisvė

Kai mąstau apie Jėzų, suprantu, kad Jis yra tobula laisvė. Jame nėra prievartos, pasmerkimo ir niekinimo, tai kas verstų žmogų elgtis priešingai jo sąžinei. Tokie yra vergovės bruožai, bet ne Jėzaus. Kristus yra sąžinės Autorius. Sąžinė ir Kristus yra darnoje, jie nesipriešina vienas kitam. Jėzus mūsų neverčia keistis, bet mus apšviečia. Širdies apipjaustymas dvasioje negali įvykti, jei mes to neleidžiame. Kristus nenaudoja smurtą ar grasinimus, manipuliaciją ar šantažą, kad mus palenktų į savo pusę. Jis yra šviesa ir nėra Jame jokios tamsos, bei tamsos veikimo būdų. Šviesa sklinda mūsų sielai per Šventosios Dvasios apreiškimą ir kiekvieną kartą pasibeldus didesnei šviesai iš Jo į mūsų širdis ir protus, mes galime nusižeminę ją priimti bei gyventi laisvėje arba ją atmesti. Šviesos poveikis keičia mus iš vidaus. Tam tikra Kristaus laisvė mumyse išryškėja vidinėmis savybės – širdies minkštumu, nusižeminimu, meile ir jautrumu artimui – kitam žmogui.

Bet kai mes uždarome savo širdį ir neleidžiame Dievo šviesai pasiekti mūsų vidaus, liekame kietaširdžiais. Nors ir žinotume, kad Kristus mus išlaisvino, vis tiek pasiliktume savo kūno, savanaudiškumo, nuodėmių arba Įstatymo raidės vergais, kurie eina į pražūtį, apgaudinėdami save, kad eina į dangų.

<… Jei jūs pasiliekate mano Žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai: ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus. <…Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai. Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi (Jn 8,31,32,35,36).

Nei kūno laisvė, nei vergavimas iš baimės įstatymui savo jėgomis nėra tikroji laisvė į, kurią Dievas pašaukė mus. Tai dvi skirtingos tos pačios vergystės pusės – vergovė kūniškumui ir Įstatymo raidei. Tik Kristaus pažinimas yra Dievo sūnaus laisvė.

Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas (išorinis raidės laikymasis), nei neapipjaustymas (įstatymo ignoravimas, laisvė kūnui), bet naujas kūrinys. Gal 6,15

Ar būdami laisvi, iš tiesų, esame laisvi? (I)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.