Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Apie sielos išganymą

2015 19 birželio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Apie sielos išganymą

adomas-ir-ievaDidžiausias šiuolaikinio pasaulio poreikis

Šį kartą norėčiau paliesti sielos išganymo temą, jo svarbą ir būtinumą. Ši žinia kiekvieną skatins asmeniškai ieškoti savo sielai išganymo, žiūrėti mokymo ir savęs.

Iškart norėčiau pacituoti vieno iš ankstyvų bažnyčios tėvų žodžius.

“Niekas negali būti ramus šiame gyvenime, kuris visas vadinamas pagundymu; ar tas, kuris galėjo iš blogesnio pasidaryti geresnis, nepasidarys kartais iš geresnio blogesnis” (Augustinas “Išpažinimai” 289psl.).

Neginčijamai gilus ir teisingas pastebėjimas. Kritusių žmonių pasaulis – gyvenimas, mintys, pasaulėžiūra, malonumai ir kritimai, anot bažnyčios tėvo, yra lyg vientisas didelis pagundymas, kuris slypi visur, tiek gerame, tiek blogame. Dėl Dievo gailestingumo mes nesame iš šito pasaulio, bet vis dar esame jame. Todėl nė vienas, net Dievo išteisintasis, negali nusiraminti dėl savo sielos saugumo ir ja nesirūpinti. Juk Dievo vaikams per Kristaus malonę yra suteikta nuostabi galimybė iš blogesnio pasidaryti geresniu. Bet jei apsileisime sielos reikaluose, galime tapti iš geresnių blogesni…

Šiandieninis žmogus rūpinasi daug kuo – savo kūno sveikata, gražia buitimi, pakankamu ekonominiu pragyvenimu, šeimos narių materialia gerove. Tai yra gerai, bet ne svarbiausia Dievo akyse. Jis rūpestį medžiaginėmis vertybėmis nukelia paskiausiai. “Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba : ‘ Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai jums bus pridėta” (Mt 6,31-33). Viešpats ragina visų pirma ieškoti to, kas Dievo, kas Jo akyse yra svarbiausia žmogui. Tačiau tenka apgailestauti, kad šiuolaikinis žmogus mažiausiai rūpinasi savo siela, kuri yra brangi Dievo akyse.

Postmodernistinio pasaulio, kuris yra atsisakęs Dievo, absoliučios Jo tiesos, pažinimo to, kas gera ir bloga didžiausias poreikis, supranta jis tai ar ne – sielos išgelbėjimas ir jos išganymas. Tų “nemadingų” ir “neaktualių” tiesų atmetimas ir ignoravimas veda visuomenę į socialinius, politinius ir moralinius kataklizmus.

Mes, krikščionys, kaip šio pasaulio dalis, esame neabejotinai veikiami plintančių pasaulio nuostatų. Man kelia susirūpinimą, kad nemažai krikščionių žiūri į savo sielos išganymą paviršutiniškai, mažai dėl to ką nuveikia, bet daugiau pasiduoda pasaulio nuostatoms – malonumų siekimui, turtų apgaulei, rūpesčių rutinai.

Neteisinkime savęs

“Yra karta, kuri keikia tėvą ir nelaimina motinos. Karta, kuri laiko save švaria, bet nenusiplauna savo purvo” (Pat 30, 11-12).

Kaip dažnai tenka matyti tikinčiuosius, įpuolusius į savo teisumo spąstus. Neteisingas Dievo teisumo dovanos išsiaiškinimas, dengia kūnišką purvą ir skatina nepagrįstą pasitikėjimą savimi. Anot Patarlių autoriaus, kas save laiko švariu, bet nenusiplauna savo purvo Dieviškos aukos krauju, Dvasia ir vandeniu, vis tiek bus purvinu viduje.

Nuolatinis savęs teisinimas – tai kritusio žmogaus bruožas. Be to, savo įtaką padaro ir modernios psichologijos teorijos, kaip nesmerkti savęs ir jaustis labai patogiai tokiu, koks esi, be jokio noro kažką keisti. Save išteisindami, mes stipriai apsigauname. Joks žmogus negali savęs padaryti teisiu. Išteisinti gali tik Dievas, kuris per amžius buvo ir yra Teisus bei Šventas. Išteisinimas yra Dievo malonė – dovana, kai širdis sudužusi.

Kai krito pirmasis žmogus, Adomas ir Ieva griebėsi teisinti save prieš Dievą, lyg būtų nekalti, slėpdamiesi ir kaltindami dėl įvykusio nuopuolio kažką kitą, tik ne save. Kai kaltiname kitus, pirmiausia, patys esame kalti. Tai veikia kaip taisyklė. Jei norisi kitą teisti, žinok, kad pats esi tiek pat kaltas ir neteisus. Surask savo kaltę. Dievas, kalbėdamas su pirmąja šeima, suteikė jiems galimybę gailėtis savo pasirinkimo ir ieškoti Jo pasigailėjimo, o po to ir išteisinimo. Bet jie to nepadarė. Tuo tarpu vis labiau save teisino savo paties žodžiais, o kitą smerkė.

Kada nejaučiame didelio poreikio savo sielos išganymui?

Taip mes teisinamės ir dėl amžinybės, ir dėl savo sielos išganymo. Kodėl sielos išganymas nėra mums toks reikšmingas ir aštrus klausymas, kuriuo mes su baime ir drebėjimu rūpintumės? Pastebėjau, kad krikščionis nebijo Dievo teisingumo ir teismo, o bando Dievo gailestingumu pridengti savo kaltes, kompromisinį gyvenimą, nuodėmes. Bet Dievas nesiduoda išjuokiamas. “Neapsigaukime! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą” (Gal 6,7-8). Dažnai apsigauname, norėdami pataikauti sau, kai manome, kad dėl savo sielos išgelbėjimo jau viskas padaryta. Dangstomės mums patogiomis Rašto vietomis, nesigilindami į esmę. “Įtikėjome, todėl nestosime į teismą”,- jeigu tą pačią akimirką mirtum, galėtum sau pritaikyti tą Rašto tiesą. Bet jei toliau gyvename, Viešpats laukia mūsų išganymo kelyje, kad atbaigę išgelbėjimą, pasiektume šviesią dieną. “Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėjimu” ( Fil 2,12).

Dievas nešališkai, bet teisingai teis visus (Rom 2,1-16). Ir įstatymo žinioje esančius, ir tuos, kurie be įstatymo, nes pati sąžinė visus tai kaltina, tai teisia. Apie kai kuriuos pasakyta, kad jie išsigelbės kaip per ugnį. Dievo ugnis bus teismas, kai siela stovės prieš Patį Tyrumą, Moralę ir Visatos Sąžinę, Tą, kuris viską harmoningai sukūrė. Jo šviesoje, matome savo tamsą, ir tai degina kaip ugnis. Teismas – atskyrimas tyro nuo netyro. Paskutiniąją dieną bus atverti visi slėpiniai. Taip kalba Kristaus Evangelija.

Sielos ganymas vyksta tada, kai tu leidi save per Dievo Teismo ugnį ir Dvasia smerkia dėl nuodėmių – širdies kietumo artimo atžvilgiu, meilės pinigams, godumo, išdidumo, pasipuikavimo, vaidingumo, piktumo, kivirčų, teisimo, smerkimo – tam, kad išteisintų ir apvalytų. Tuomet pradedi matyti sielos išganymo būtinumą. Kol dėmių nematai ir sielos ganyti nėra jokios prasmės. Bet perleiskime savo sielą per Dievo rentgeną jau žemėje.

Iš to pamatysime, kad sielai yra reikalingas išganymas. Tuomet, be jokios abejonės, pradėsime ieškoti Jo kaip ištroškusi elnė vandens.

Koks yra sielos išganymas?

Žmogaus atgimusi dvasia yra sukurta pagal Dievo atvaizdą, tai nauja širdis, kuri skatina mus atgailauti ir ieškoti Dievo. Tačiau siela liko sena, neišganyta. Mes jau kurį laiką einame tuo sielos ganymo keliu. Bet tas klausymas niekada neturi atitolti nuo mūsų. Kitaip siela želdys usnis ir erškėčius.
Sielos išganymas tai – proto, jausmų ir žmogaus valios atnaujinimas.

Protui nuolatos reikalingas atnaujinimas dieviškuose dalykuose, nes jis buvo neteisingų, blogų minčių saugykla. Mintys turi būti plaunamos Dievo Žodžiu ir Dvasios vandeniu. Naujos mintys, atspindinčios Kristaus nuostatas ir surikiuotos taip, kad tu visada gali jomis pasinaudoti ne blogam (įtarumui, neapykantai, pykčiui), bet geram – mąstyti apie tai, kas gera ir šlovinga.

Jausmams reikalingas išganymas. Neigiami jausmai visada imdavo viršų – pyktis, susierzinimas, šauksmas, purkštavimas, teisimas… Išganyta siela – kai neigiami jausmai nevaldo mūsų. Suvaldyti jausmai – suvaldytas liežuvis.

Mūsų valia taip pat šaukiasi išganymo. Valia buvo pajungta nuodėmei arba nuodėmės kūnui. Todėl mes buvome “laisvi” kiekvienu kartu pasirinkti blogį. Todėl mums dažnu atveju sunku rinktis tai, kas Tėvo, nes valia linkusi į blogį. Bet mes Kristuje pašaukti gyventi pagal Jo valią – tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Ne mano valia, kuri renkasi bloga, bet Tavo valia, kuri renkasi tai, kas Tavo. Amen.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai