Apie darbą ir jo rūšis

irankiaiNorėčiau kartu su jumis pasvarstyti apie darbštumą, darbo rūšis ir darbo rezultatus.

Gyvendami Sovietų Sąjungoje apie darbą, kaip ir apie kitas geras bei teisingas vertybes, turėjome pažeistą bei iškreiptą sampratą. “Taika, tėvynė, draugystė, darbas” buvo žodžiai, kurių ilgai po nepriklausomybės mūsų ausis negalėjo girdėti ir priimti. Iš karto kildavo nemalonios asociacijos, nes viena buvo deklaruojama ir kalbama, o gyvenama priešingai. Skelbiama taika ir visu pajėgumu vykdoma ginklavimosi bei šaltojo karo politika. Kalbama apie draugystę, bet niekur niekuo negalėjai pasitikėti, nes saugumo sistema žmones išmokė įtarinėti. Aukštinamas darbas ir jo pozityvus poveikis (“darbas puošia žmogų”), o vergiška santvarka ugdė žmoguje tinginystę ir dykaduoniavimą. Nors darbas buvo aukštinamas dainose, poezijoje, dailėje, skulptūroje, kine, tačiau niekur nebuvo tiek daug tinginių, kaip buvusioje Sovietų Sąjungoje. Taip geri dalykai virto blogais, nes iš teisingų vertybių buvo kuriama pseudokultūra, kuri visai nesutapo su realybe. Žodis “darbas” įgijo neigiamą atspalvį.

Praėjus nepriklausomybės keliems dešimtmečiams, šiandien vis dar neretai pasitaiko panašus požiūris, taip ilgai formavęsis nelaisvėje. Kam dirbti, jei gali gyventi iš pašalpos? Kita vertus, dirbantiems kartais pritrūksta stropumo, nuoširdumo, kūrybingumo ir sąžiningumo darbe, nes pasąmonėje glūdi “vergo” įsitikinimas, kad niekas nepasikeis nuo to, kaip dirbsi. Ar geriau dirbi, ar prasčiau, ar “tik laiką stumdai” – visi bus vienodai įvertinti ir niekas nieko nesulauks. Toks požiūris būdingas „vergo mąstymui“, kai už jo atliekamą darbą nėra atlyginama teisingai ir tinkamai. Sovietmečiu mūsų tėvai vergavo, už geresnį darbą gaudavo tik raudonas gaireles ir pereinamąsias vėliavas. Iškyla logiškas klausimas: “Kam stengtis – juk darbas neatlyginamas ir yra visai nepelningas?”

Tačiau šiandien, kai esame dvasiškai ir politiškai laisvi, tikintįjį toks mąstymas žaloja , luošina, žlugdo. Šventasis Raštas atveria kitokį Dievo patvarkymą šiuo klausimu:“Kiekvienas darbas yra pelningas, o tušti plepalai veda į skurdą” (Pat 14, 23) arba“Tingi ranka daro beturtį, o stropiojo ranka praturtina” (Pat 10, 4). Pasirodo, Dievo teisingumas skelbia, kad už stropų darbą yra atlyginama.

Neišvengsime darbo

Be to, Dievui yra nepriimtina tinginystė bei tuščias gyvenimo, laiko švaistymas. Tai svetima Jo prigimčiai – juk Jis ir šiandien darbuojasi, savo Žodžio jėga visa palaiko, gelbsti, keičia, o galiausiai, atnaujins Žemės veidą. Jis teikia ir troškimus, ir darbus iš savo palankumo.

Nemanykime, kad tikėjimas ir malonė mus išlaisvins nuo darbų. Juk, anot apaštalo Jokūbo, tikėjimas be darbų yra miręs, kaip kūnas be dvasios. Vien tai, kad pats Dievas šešias dienas dirbo, o septintą ilsėjosi, šį tą pasako apie Jo nuostatą. Tik pažiūrėkim, kokios proporcijos: 6 dienos darbo, o viena – poilsio. Tuos pačius principus Jis siūlo taikyti ir žmogui: “Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį” (Iš 20, 8-11).

Viešpats aiškiai išreiškia savo požiūrį ir į darbus, ir į poilsį. Vienu metu kalbama ir apie poilsį, ir apie darbus, mat žmogui svarbu ir viena, ir kita. Pradžios knygoje matome Dievą per šešias dienas sukūrusį visą kūriniją, o septintą dieną pašventino poilsiui po visų Savo darbų. Šiame darbo ir poilsio santykyje atsiveria Dievo išmintis. Tačiau mes, žmonės, atmetę ją, dažnai tvarkomės patys, ir sunkiai pataikome į aukso vidurį. Kai kurie be perstojo dirba septynias dienas, jokios dienos neišskirdami Viešpačiui. Tuomet gyvenimas ir organizmas išsireikalauja priverstinių atostogų, kurios nebūna linksmos. Taip elgtis yra neteisinga. Negalima negerbti To, iš kurio visa ateina: gyvybė, jėga, sveikata, palankumas. Ne kartą teko matyti, kad sabato sąskaita žmogus ne praturtėja ir geriau nesiverčia, bet pavargsta ir jo jėgos išsenka.

Kažkas, atvirkščiai šešias dienas ilsisi, svajoja, slankioja, bet tik vieną dirba. Toks žmogus negali tikėtis taip trokštamos sėkmės.

Tad Viešpats mus kantriai moko ir dirbti, ir teisingai ilsėtis. Nevalia apleisti nei vieno, nei kito.

Skirtingos darbų rūšys

Šventajame Rašte pastebėjau kelių rūšių darbus: vieni yra nepageidautini ir smerktini, kiti – puoselėjami ir giriami. Kaip vaisiai priklauso nuo medžio – geras medis neša gerą vaisių, o blogas – blogą, –  taip pats žmogus nulemia savo darbus, o visi darbai sulaukia savo atlygio. “Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus: <…>Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 2, 6; 9-10).

Taigi Biblija išskiria blogus ir gerus darbus, už kuriuos bus atlyginta nevienodai. Norėtųsi keletą žodžių tarti apie kiekvieną iš jų.

Nedorybės ir nuodėmingi darbai

Dėl pirmojo žmogaus nuodėmės visi krito, prarado Dievo šlovę, pasiklydo savo mintyse bei iškreipė savo kelius. Nedorybė apsigyveno žmogaus viduje, o pats žmogus tapo nuodėmės buveine. Dėl to kiekvienas daro nedorybes, nuodėmes, o sau padėti ar savęs pakeisti negali, kaip etiopas negali pakeisti savo odos spalvos. Prigimties klausimai žmogui nepavaldūs. Žmogus nieko geresnio negali padaryti, kaip tik nedorybę. Kiekvienas, kuris su tuo nesutinka,  save be pagrindo pervertina. Ar žmogus supranta savo silpnumą, ar visiškai jį ignoruoja, dažniausiai elgiasi nedorai, nes yra nuodėmingas. Tik vienintelis Dievas gali pakeisti prigimtį ir iš jos išeinančius darbus. Dievas apšviečia žmogų bei pakeičia jo nedorą prigimtį savimi.

“Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio” (1 Jn 1, 9-10). “Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi”  (Rom 6, 17-19).

Įstatymo darbai

Šie darbai kyla iš nedoros prigimties, kaip ir nuodėmingi darbai. Tik skiriasi tuo, kad jie dedasi gerais darbais, vedančiais į amžinąjį gyvenimą. Įstatymo darbai yra žmogaus išdidumo ir arogancijos vaisius, kai jis savo akyse atrodo teisiau ir kur kas geriau už visus kitus. Tai suteikia jam vidinių ambicijų gyventi griežtą moralinį gyvenimą. O tų darbų uolus vykdymas tariamai jį išskiria iš kitų ir suteikia daugiau nepagrįstų išsigelbėjimo garantijų, lyginant su kitais nusidėjėliais. Bet Šventajam Raštui prieštarauja toks išsigelbėjimas vykdant įstatymo darbus, kurie kyla iš nuodėmingos prigimties, kaip ir nuodėmės. Įstatymo darbai, kuriais norima išspręsti amžinybės klausimą ir pačiam jaustis pranašiau už kitus, net ir už patį Dievą, yra nuodėmė.

Biblija teigia, kad jokiu žmogaus tariamai geru darbu negalima išsigelbėti. Tik Dievo atliktas darbas – Kristaus išgelbėjimas ant kryžiaus – gelbsti mus. Amžinybės, išgelbėjimo ir išteisinimo klausimu žmogus negali sau padėti. Joks “geras” darbas, ar įstatymo laikymasis, kai prigimtis nėra pakeista, nenulemia išsigelbėjimo.

“Žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus. Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui”  (Gal 2,16; 21).

 Amžinybė – tai Dievo malonė, o ne įstatymo darbais pasiekiama palaima.

Geri ir tikėjimo darbai

Tai darbai, kurie eina kartu su tikėjimo dovana, duota mums išgelbėti. Tikėjimo darbai kyla iš Dievo tikėjimo ir yra Jo darbai, skirti mums nuveikti. Tai mūsų tikėjimo vaisiai, geri darbai, įrodymai, liudijimai, ženklai apie mumyse esantį gyvą tikėjimą.

Viskas, kas gimsta iš Dievo Dvasios ir Kristaus nuostatų dėl paties Dievo, gali vadintis geru, arba tikėjimo darbu. Iš Kristaus dvasios kylantis patarnavimas gali būti visoks – mokymas, giedojimas, pranašavimas, šelpimas, gailestingumo darbai, raginimas, guodimas, užtarimas… Tą sąrašą būtų galima plėsti. Tai darbai, kuriuos Viešpats nori nuveikti mumyse ir per mus. Be paties Dievo negali būti Viešpaties ar tikėjimo darbų. Jei nedorybės darbai kyla iš nuodėmės, tai tikėjimo – iš paties Dievo, Jo malonės.

“Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje” (1 Kor 15, 58).

Kuriuos Viešpats pasirinko, tuos ir paskyrė eiti ir nešti vaisių, išliekantį amžinajam gyvenimui. Tai darbai, kuriuos Dievas mums duoda nuveikti, kai mes turime tam malonę, ir duoda už tai palaimintą atlygį – gyvenimą ir ramybę.

“Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, — kokia iš to nauda? Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs” (Jok 2, 14-16).

Apaštalas Jokūbas krikščionio dvasines pareigas įvardina kaip tikėjimo darbus. Tikėjimo darbai atbaigia mūsų tikėjimą, išgelbėjimą ir sielos išganymą. Keliais skyriais žemiau autorius tikinčiajam neduoda jokio pasirinkimo: “Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda” (Jok 4, 17).

Tikėjimo darbai būtini tikintiesiems. Be jų krikščionys nelyg medžiai be vaisių, debesys be vandens, kūnas be sielos.

Profesiniai darbai

Tai yra Dievo suteiktų sugebėjimų ir išlavintų įgūdžių darbai. Tarptautinių žodžių žodyne lotyniškas žodis „professio“ reiškia pasisakau, paskelbiu savo pavardę, turtą, verslą. Tai darbinės veiklos rūšis, pragyvenimo šaltinis, kuriai reikia specialaus pasirengimo. Apie tokių darbų reikšmę Šventasis Raštas kalba dar prieš tai, kaip jie buvo pavadinti visuomenėje profesiniais darbais.

“Mes tik raginame jus, broliai, daryti vis daugiau pažangos, stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir dirbti savo rankomis, kaip jums įsakėme. Taip jūs deramai elgsitės pašalinių akyse ir jums nieko netrūks” (1 Tes 4, 10-12).

Apaštalas Paulius ragina krikščionis gyventi taikingai, pavyzdingai, kasdien atsidėti savo reikalams ir stropiam rankų darbui, kitais žodžiais tariant, sąžiningam profesiniam darbui. Tai reikalinga ir naudinga. Apaštalas išskiria keleriopą profesinio darbo naudą krikščioniui:

 – Jis mus įpareigoja prieš kitus žmones. Profesiniame darbe Dievas reikalauja iš mūsų sąžiningumo, teisingumo, uolumo, stropumo. Vadinasi, profesinis darbas, atliekamas su Kristaus dvasia ir tikėjimo darbais, yra mus išganantis, įpareigojantis ir pažabojantis mūsų seno gyvenimo įpročius bei geismus. “Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam” (1 Tes 4, 10-12). Kas gyveno kaip nusikaltėlis, tam profesinis darbas yra priemonė pažaboti seną prigimtį ir skatina gyventi atgimusio bei atnaujinto žmogaus gyvenimą Jėzuje Kristuje. Kas netyrais keliais, kitų sąskaita kūrė savo gerovę, turi palikti tamsos kelią ir savo rankomis pelnyti duoną, kuri yra atlygis jam pačiam už jo darbą bei nuostabi galimybė dalintis su kitais savo darbo vaisiumi.

– Profesinis darbas ne tik žaboja seną prigimtį, bet teikia naudą kitiems. Kokybiškai ir sąžiningai dirbdamas žmogus sukuria vertybes, kuriomis gali naudotis kiti, tuo būdu prisidėdamas prie bendrų žmonijos kuriamų gėrybių, kuriomis naudojasi ne tik jo amžininkai, bet ir kitos kartos. Šiuos žodžius norėčiau papildyti citatomis iš  Makso Veberio knygos “Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia”: “Profesinė specializacija, sudaranti sąlygas darbininkams įgyti įgūdžių, kiekybiškai ir kokybiškai padidina darbo našumą ir šitaip prisideda prie didžiausios visų gerovės, kuri tapati didžiausio žmonių skaičiaus gerovei. Kai žmogus neturi nuolatinės profesijos, jo veikla yra laikinas darbas ir jis daugiau laiko praleidžia tinginiaudamas, negu dirbdamas. Ir profesinis darbininkas dirba tvarkingai, o kiti pasmerkti amžinai sumaiščiai, nežinodami, nei kur, nei kada dirbti. Todėl konkreti profesija (“certain calling”) kiekvienam žmogui yra didžiausia gėrybė”. Tokį požiūrį apie profesinį darbą per du šimtmečius išugdė protestantiškoji etika (XVI – XVIII amžiais kalvinistai, puritonai, kvakeriai, metodistai, baptistai). Jis nulėmė tų Vakarų Europos šalių, kuriose buvo paplitę išvardinti judėjimai, ekonominį pakilimą.

Taip jau yra, kad šiandien mes naudojamės visos žmonijos sukauptų gėrybių vaisiumi. Daugelis mūsų dienomis plačiai paplitusių vertybių yra praėjusių krikščionių kartų tikėjimo ir darbo palikimas. Taip dirbdami tikintieji deramai elgiasi kitų žmonių akyse. Geri vaisiai, kuriuos pradeda ragauti visi, liudija apie gyvą tikėjimą ir šlovingą viltį, gyvenančią mumyse. Taip išsipildo Kristaus troškimas, kai tikinčiųjų šviesa šviečia žmonių akivaizdoje, kad tie, matydami gerus jų darbus, šlovintų Dangiškąjį Tėvą.

– Profesinis darbas skirtas, kad mums nieko netrūktų, bet būtume aprūpinti ir galėtume padėti stokojantiems, aukoti Viešpaties namams. Kruopščiai dirbdami mėgstamą darbą, sukaupiame gėrybių, kurios džiugina mus ir artimuosius.

“Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis”(Ekl 3, 13).
“Kiekvienam žmogui, kuriam Dievas suteikė turto ir lobių ir leido jam valgyti, imti savo dalį ir džiaugtis savo darbu, tai yra Dievo dovana” (Ekl 5, 18).
“Tingi ranka daro beturtį, o stropiojo ranka praturtina” (Pat 10, 4).
“Tinginio siela geidžia, bet nieko neturi; darbščiojo siela pasisotins” (Pat 13, 4).
“Stropiojo sumanymai veda į apstybę, o skuboti — į nuostolį” (Pat 21, 5).
“Ar matei stropaus žmogaus darbą? Jis stovės prieš karalių, jam nereikės stovėti prieš paprastus žmones” (Pat 22, 29).

Tiek tikėjimo, tiek profesinių darbų įkvėpėjas yra Dievas. Jis dovanoja skirtingus sugebėjimus atlikti skirtingiems tikėjimo ir pašaukimo darbams.  Vienokias dovanas turime nuo gimimo, jos daro įtaką profesiniam pasirinkimui. Kitos dovanos atsiveria su tikėjimu, kai gauname Jo malonės saiką. Šie darbai nuostabiai persipina krikščionio gyvenime ir skleidžia mielą Kristaus pažinimo kvapą, kai gyvename ar mirštame, dirbame ar ilsimės dėl Viešpaties.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.