Apie bažnyčios misiją

Kelias1Šiame straipsnyje norėčiau pasigilinti į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius ir darbus po Jo prisikėlimo iš numirusių iki paėmimo į dangų. Tas laiko tarpsnis – po Prisikėlimo iki Sekminių – aprašytas Apaštalų darbų knygos pradžioje:

„Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš parašiau apie viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę. Kartą, būdamas kartu su jais, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – pasakė Jis, – esate girdėję iš manęs; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji paklausė Jį: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis jiems tarė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų“. Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, esančio netoli Jeruzalės, tokiu atstumu, koks leidžiamas nueiti per sabatą“ (Apd 1, 1-12).

Iš pirmos šios ištraukos eilutės sužinome, kad tai jau antroji evangelisto Luko knyga, parašyta garbingajam Teofiliui. Pagarbus kreipinys „garbingasis“ (gr.kratistos) leidžia manyti, kad Teofilis buvo aukšto rango Romos pareigūnas, kuriam Lukas siekė parodyti, kaip toliau gyvavo Kristaus darbai ir mokymas bažnyčioje po Jo prisikėlimo ir išaukštinimo. Šioje pastraipoje išryškėja keturios svarbios sąvokos:apaštalai, Šventoji Dvasia, liudytojai, paimtas į dangų. Jos pabrėžia pagrindines visos Apaštalų darbų knygos mintis ir atskleidžia esminius krikščioniškos misijos elementus, kuriuos ir aptarsime.

Lukas savo pasakojimo pradžioje pabrėžia Kristaus išaukštinimą, apaštalų surinkimą po prisikėlimo, Šventosios Dvasios pažado svarbą ir paliepimą liudyti visame pasaulyje. Net iš santraukos tampa aišku, kad tiek ankstyvosios, tiek šių dienų bažnyčios uždavinys – tęsti Jėzaus pradėtus darbus ir mokymą.

Ką Jėzus nuveikė po prisikėlimo?

Anot Luko, po prisikėlimo Jėzus praleido dar keturiasdešimt dienų žemėje, pasilikdamas su mokiniais, juos vėl suburdamas ir atlikdamas svarbų trejopą darbą tarp jų (2 – 3 eil.).

Pirma, po savo kančios Jis pateikė mokiniams daug įrodymų, kad yra gyvas (3 eil). Jėzus sutramdė mokinių sielos audras, nutildė abejonių vėją ir sustiprino jų tikėjimą Mesijo prisikėlimo realybe. Kristui rūpėjo mokinių tikėjimas pačiu svarbiausiu Dievo atpirkimo įvykiu žemėje – Dievo Mesijo atperkamąja kančia ir prisikėlimu. Jėzus nebūtų galėjęs savo pasekėjams patikėti jokios misijos, jeigu jų tikėjimas būtų silpnas ar palūžęs.

Antra, Jėzus daug kalbėjo mokiniams apie Dievo karalystę. „Dievo karalystės“ (gr. he basileia tou theou) tema įvairiais aspektais plėtojama ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Dievo karalystė buvo suvokiama kaip suvereni Dievo valdžia visose žmogaus gyvenimo ir žmonijos istorijos srityse. Tai toji erdvė ir tikrovė, kurioje Dievas viešpatauja, Jo valdžia yra universali, apimanti visą pasaulį. Bet Jėzaus dienomis tiek Izraelio tautoje, tiek tarp Kristaus mokinių Dievo karalystė išskirtinai pasireiškė paties Kristaus pavidalu. Panašiai ji veikia Bažnyčioje per krikščionis. Na, ir galiausiai Dievo karalystė visoje pilnatvėje, galioje ir šlovėje bus apreikšta amžinybėje.

Šiandien Dievo karalystė – Kristaus valdymas – žmogaus gyvenime prasideda nuo atgailos ir nuodėmių atleidimo. Jo karalystė užgimsta širdyje ir apima visą žmogaus gyvenimą. Anuo metu mokiniams ši vidinė dimensija nebuvo suprantama. Dievo karalystės atstatymas jiems vis dar siejosi su judėjų viltimi: politinės – teokratinės Dievo valdžios atkūrimu. Tą kartą jie paklausė Jėzaus: Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę? ( 6 eil). Jėzus atsakė: Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia (7 eil). Toks Jėzaus atsakymas nereiškia, kad Jis apskritai atmetė Izraelio tautos ateities vaidmenį. Jėzus tiesiog pabrėžė suverenią Dievo valdžią ir neleido mokiniams spekuliuoti tik Visagaliui žinomais ir pavaldžiais dalykais. Kai kurie pasaulio įvykiai, jų laikai paslėpti nuo žmogaus žinojimo bei išmanymo, ir tai verčia žmonių giminę žemintis po galinga Dievo valdžia bei atrasti sudužimo ir atgailos kelią. Tik Dievui yra pavaldus laikas (chronos) ir metas (kairos) – t.y. laiko ir įvykių chronologija, prasmė bei pilnatvė.

Štai kad ir neseniai įvykęs tragiškas įvykis – Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofa, kurioje žuvo visi 97 juo skridę aukšti valstybės pareigūnai, daugiau nei dešimt dvasininkų. Ši tragedija giliai sukrėtė visą pasaulį savo paslaptingumu ir sukėlė didelę sielvarto, skausmo bangą. Iškilo sunkiai atsakomas klausimas: kodėl taip įvyko? Tokia simbolinė ir didžiai paslaptinga žūtis vertė visus žmones, tikinčius ir netikinčius, susimąstyti, nusižeminti prieš didesnę jėgą nei visų mūsų žmogiškumas. Niekas protu negalėjo paaiškinti šio įvykio ir užimti Dievo vietos. Kas galėtų spekuliuoti įvairiausiomis savo interpretacijomis, kai žmonija susiduria su didesne paslaptimi negu žmogus pajėgia įminti? Manau, kad šito vengti Jėzus ir ragina savo mokinius, o sykiu visus krikščionis. Nesiimti aiškinti nepaaiškinamų dalykų, kurie suprantami tik vienam Aukščiausiajam. Pretenzija į dieviškos paslapties žinojimą diskredituoja krikščionybę. Verčiau tragedijos akivaizdoje melstis, užjausti ir parodyti solidarumą su kenčiančiais gailestingojo samariečio pavyzdžiu, o ne įsijausti į orakulų vaidmenį, tarsi žinotume dvasines priežastis… Niekas nežino žmonijos istorijos ateities vingių ir posūkių, tik vienas Dievas: „Kaip nežinai dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską sukūrė“ (Ekl 11, 5).

Tad Jėzus mokinius ragino nesikišti į ne savo kompetencijos lauką. Skatino palikti būsimus įvykius Dievo valdžiai ir valiai bei daryti tai, ko iš jų tikimasi. Jėzaus mokiniams buvo skirta tęsti Jo pradėtą tarnystę, tapti Dievo Sūnaus liudytojais ir Dievo karalystės skleidėjais visame pasaulyje.

Trečia, Jėzus apaštalams per Šventąją Dvasią davė įsakymų (2, 8 eil.). Tai reiškia, kad Jis mokiniams kažką paliepė, ko jie turėjo laikytis, nes buvo Jo išrinktieji. Prieš išaukštinimą Jėzaus paskutinis ir pagrindinis paliepimas apaštalams buvo tapti Jo liudytojais. Šiuo paliepimu, kuriuo mokiniai siunčiami į visą pasaulį liudyti apie Jėzų, baigiasi ir visos trys sinoptinės evangelijos. O Apaštalų darbuose liudijimo tema yra itin akcentuojama: žodis liudyti įvairiomis formomis pavartotas 39 kartus. Apaštalai tampa Jėzaus liudytojais. Visuose knygos puslapiuose matome, kaip jie tai darė. Lukas parodė bažnyčią, su Šventosios Dvasios galia tęsiančią Jėzaus darbus ir mokymą – tokia jai skirta Dievo misija.

Ko reikia bažnyčiai, kad vykdytų savo misiją?

Jėzus mokiniams atskleidė, kad Jo misijai vykdyti reikalingi trys „elementai“: (1) Pasišventę žmonės – tai Jo apaštalai, (2) galia – tai Šventoji Dvasia; (3) vizija, matymas – eiti iki žemės pakraščių. Pastebėjau, kad misijinė bažnyčios veikla gali „užstrigti“ kaip tik dėl to, kad trūksta kurio nors iš šių trijų elementų. Galime stokoti žmonių – Viešpaties darbininkų. Arba galime susidurti su galios problema: tiesiog neturėti Viešpaties jėgos arba ne ta galia vykdyti misiją. Galiausiai – nematyti ir nesuvokti vizijos, arba nepuoselėti jokios misijinės programos gerąja šia žodžio prasme. Blogai, kai lieka tik programos, bet nėra Dievo pažinimo, tačiau nėra gerai, kai nebelieka jokių programų, nebematome kur eiti, kaip ir kada galėtume tarnauti dėl Viešpaties šlovės.

Tad Jėzui pirmiausia rūpi pasišventę žmonės. Todėl po prisikėlimo Jis vėl subūrė mokinius, kurie ir tapo pirmosios bažnyčios branduoliu. Nėra žmonių – nėra misijos. Iš savo praktikos pastebėjau, kad kai kuriuose miesteliuose Evangelija sunkiai skinasi kelią būtent dėl šios priežasties. Nėra vietinių pasišventusių žmonių, nors yra atvažiuojantys tarnai ar misionieriai. Žmonės ateina ir vėl išsisklaido. Juos tarytum jungia ne Kristus, bet tas žmogus, kuris pas juos atvažiuoja.

Kita vertus, noriu paminėti dar vieną žmogiškųjų resursų niuansą. Šiandien mes, krikščionys, esame Jo žmonės, kaip anuomet apaštalai. Dažną kartą dvejojantys, kūniški ir ambicingi, kitaip sakant, netobuli. Galvodami apie apaštalus, matome jų privalumus. Žiūrėdami į save, pastebime savo silpnumus. Neretai matydami savo netobulumą, jaučiamės visiški bejėgiai, manome esą netinkami, neverti būti Jo tarnais. Dažnai kamuoja mintys: „Kam aš galėčiau paliudyti apie Kristų, jei pats esu toks nevykėlis?“ Tačiau turime nepamiršti, jog ir apaštalai panašiai jautė savo bejėgiškumą. Kai Jėzus pakilo į dangų, jie dar ilgai stovėjo ir žiūrėjo, kol pasirodę angelai padrąsino juos eiti į Jeruzalę ir laukti išsipildančio pažado – išsiliejančios Šventosios Dvasios, kuri turėjo įgalinti tapti liudytojais. Juk ir mūsų tinkamumas ne iš savęs. Jėzus tai gerai žino. Dievo misiją galima įvykdyti tik paties Dievo galia.

Taigi Jėzus užsimina apie antgamtinę galią. Evangelizmo galia slypi ne žmogaus pastangose, nuosavame teisume, įstatymo raidėje, metoduose, politinėje ar pinigų galioje. Pats Dievas Šventąja Dvasia stato ir plečia savo karalystę žmonių gyvenimuose. Argi savo pastangomis galime pagirdyti ištroškusią sielą, ištraukti ją iš pražūties, pragariškų skausmų, išgydyti jos vidines žaizdas? Žinoma, kad ne. Luko evangelijoje Jėzus moko atkakliai prašyti Tėvo, kad Jis duotų Šventąją Dvasią (žr. Lk 11, 5-13), nes Jos mums reikia kaip duonos, kuria pamaitinsime alkaną pakeleivį, savo bičiulį. Ką galime duoti kitam žmogui, jei neturime Dievo duonos? Kartą draugė man parašė laišką, kuriame prašė, kad aš jai padėčiau kaip pastorė. Jos sielą jau dvejus metus kankino didžiulis skausmas, ir ji pati su juo negalėjo susitvarkyti. Skaitydama laišką, aiškiai suvokiau, kad aš negaliu to skausmo numalšinti, nors žinau žodžius, kuriuos turėčiau pasakyti, tačiau tik Dvasia gali paliesti sielą ir ją pagydyti, žmogaus pastangų neužtenka. Lieka tik vienas klausimas: ar mes turime tos dvasios duonos, kurį pamaitina išalkusį?

Galiausiai Jėzus perteikė mokiniams Evangelijos plitimo viziją: „[…] jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“(8 eil.). Jėzaus „misijų“ programa siekia visą pasaulį, pradedant nuo vietos, kurioje esi – nuo Jeruzalės (šeima, darbovietė, giminė), po to Judėja (miestas ar kaimas), tada Samarija (svetimi) ir pasaulio pakraščiai. Tai tarsi programa „minimum“ ir programa „maksimum“. Minimumas – kai pasiekiami žmonės iš mūsų aplinkos, kultūros, tautinės terpės. Maksimumas – tai tarpkultūrinė misija, peržengianti etnines ribas. Belieka nepamiršti, kad šios Jėzaus vizijos vykdytojai esame ir mes.

Dalinkimės:

2 komentarai

  1. Ačiu labai už pamokas, kurios tokios brangios. Jūsų asmenyje patiriu Šv. Dvasios artumą, pamokymus, švelnius stumtelėjimus. Taip gera turėti asmenį pripildytą Šv. Dvasia, kuris moko švelniai, tarsi “ motina“ vaiką, o ne lazda muša. Pamatau daug klaidingų supratimų, kuriuos Viešpaties malonė kečia mano širdyje. Ačiu labai ir linkiu Viešpaties artumo , Jo globos, Jo vedimo Jums ir jūsų šeimai.

    Su dideliu dėkingumu ir meile. Onutė iš Druskininkų.

    • Miela Onute, dėkoju Jums, kad skaitote straipsnius, o svarbiausia, jog pasemiate širdžiai reikalingus pamokymus. Viešpats te atveria Jums Savo lobynus dar plačiau bei girdo iš gausių gyvybės srovių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.