Apaštalo Jono istorija (II)

Apastalas_Jokubas_ir_JonasJėzus pašaukia Joną

Jonas buvo drauge su savo mokytoju Krikštytoju, kai Jėzus atėjo pasikrikštyti Betanijoje, anapus Jordano. Išgirdęs žodžius, kad tai „Dievo Avinėlis, kuris naikina nuodėmes“, kartu su Andriejumi, Petro broliu, nusekė paskui Jėzų.

Jie visą dieną praleido pas Jėzų namuose, teiraudamiesi dėl Krikštytojo ištartų žodžių apie išgelbėjimą ateinantį per Dievo Sūnų (Jn 1, 37–39). Iškarto galime pastebėti jaunuolių atidumą mokytojo žodžiams, nuoširdų tikėjimą ir norą pažinti tiesą. Dvasiškai ištroškę Jonas ir Andriejus, tapo pirmaisiais Kristaus mokiniais, patikėjusiais Jėzumi kaip Mesiju: „radome Mesiją!“ (Jn 1, 40).

Šiek tiek vėliau, kai Jėzus grįžo iš dykumos, kur buvo šėtono gundomas, bei pradėjęs pamokslauti Galilėjoje, pašaukė Petrą ir Andriejų, Jokūbą ir Joną sekti Juo, eiti mokinystės ir apaštalavimo keliu (Mt 4, 17–22, Mk 1, 19–22, 29, Lk 5, 10). Jis jiems tarė: „Sekite paskui mane, Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Jėzus, pasinaudodamas jų darbo metafora, dabar kvietė būti žmonių sielų žvejais amžinam gyvenimui. Tai bylojo apie naują gyvenimą, prasmę, paskirtį ir pašaukimą. Jie visi, ir Jonas tarp jų, tuoj pat, palikę valtis pasekė Jėzumi. Atrodytų jie tik ir laukė Jėzaus pakvietimo… Mat, kaip jau minėjau anksčiau, kai kurie jau buvo susilietę su Jėzumi ir iš Jo sklindančia tiesa, meile, dieviškumu ir gyvenimu. Jonas ir Andriejus praleido visą dieną pas Jėzų namuose, po to, kai Jis buvo Krikštytojo pakrikštytas Jordane. Tą kartą jie kalbėdamiesi su Juo patikėjo, kad Jis – lauktasis Mesijas. O dabar visi išvydo Jėzaus stebuklą – tinklai valksmui prisipildė tiek žuvies, kad dvi valtys tapo pilnut pilnutėlės. Nors tą dieną jie, patyrę žvejai, buvo nusivylę savo nesėkminga nakties žvejyba, vis tik nuostabus stebuklas jiems patvirtino, kad Jėzus yra daugiau nė žmogus (Lk 5, 1–11). Jis – Viešpats, kuriam jie panoro tarnauti. Jonas ir jo brolis Jokūbas, jų darbo partneriai, kiti du broliai, Petras ir Andriejus, tuoj pat nusekė Juo, palikdami tėvą Zebediejų ir samdinius taisyti tinklus bei tvarkytis su žuvimi. Senas gyvenimas – valtys ir tinklai, žvejo profesija, tėvo namai liko praeity. Prieš juos vėrėsi nauji horizontai…

Jonas – Jėzaus mokinys ir Kristaus gyvenimo, tarnystės, mirties bei prisikėlimo liudytojas

Jezus_su_apastalu_JonuDabar jie visi įžengė į naują ir iki šiol neturintį analogų žmonijos istorijoje etapą – tapo pirmaisiais Jėzaus, Dievo Sūnaus, mokiniais ir Kristaus tarnavimo žemėje tiesioginiais liudytojais. Jono gyvenimas visiškai pasikeitė. Jei anksčiau jis buvo dažniau valtyje ant vandens. Tai dabar daugiau – sausumoje tarp begalės įvairių žmonių: vyrų, moterų, vaikų, ligonių, visuomenės atmestųjų nusidėjėlių ir gerbiamų fariziejų. Iš ramaus žvejo gyvenimo, jis pateko į patį judraus gyvenimo centrą, kur vyko svarbiausi ne tik Izraelio, bet visos žmonijos įvykiai. Jis keliavo kartu su Jėzumi ir kitais mokiniais iš miestų į kaimus per Galilėją ir Judėją, aplankydami sinagogas, klausydami Kristaus mokymo, pamokslų, nuolatos bendravo tarpusavyje, matė neįtikėtinus Kristaus stebuklus. Jonas buvo ne tik stebėtojas, bet drauge su kitais vienuolika, tapo Kristaus apaštalu – pasiųstuoju, kuriems Jėzus suteikė valdžią atlikti Jo misiją – liudyti Gerąją naujieną pasklidusioms Izraelio avims, gydyti ligonius, išvaduoti belaisvius. Jono vardas visur minimas vienas iš pirmųjų tarp dvylikos apaštalų ( Mt 10, 2, Mk 3, 17, Lk 6, 14). Be to Jonas buvo vienas iš trijų pačių artimiausių Jėzaus mokinių. Drauge su Petru ir Jokūbu jis tapo liudytoju ypatingų akimirkų, kurios buvo atvertos pačiam artimiausiam Jėzaus mokinių ratui. Pavardinsiu keletą iš jų: sinagogos vyresniojo Jairo dukters prikėlimas iš mirusiųjų ( Mk 5, 37), Kristaus atsimainymas ant kalno (Mt 17, 1). Jonas yra tarpe tų, kurie domisi paskutinių laikų pabaiga (Mk 13, 3). Jam ir Petrui Jėzus patiki prirengti paskutiniąją vakarienę ( Lk 22, 8). Jonas buvo Jėzaus maldos Getsemanėje dalyvis ( Mk 14, 33). Viešpats ruošė juos ypatingai tarnystei Bažnyčioje. Šiam trejetui iš apaštalų tarpo, Petrui, Jonui ir Jokūbui, buvo skirta tapti Bažnyčios stulpais, šiuolaikine kalba, nešančiomis sienomis, laikančiomis dvasinio pastato pagrindines naštas. Tačiau tai dar tik turėjo įvykti ateityje…

Vis tik, svarbu pastebėti, kad Jėzaus žemiškos tarnystės metu, kai Jonas ir jo brolis Jokūbas suprato savo išskirtinumą, šis suvokimas žadino jų jaunatvišką ambicingumą, perdėtą ryžtingumą, kūnišką entuziazmą, gaivališką karštakošiškumą ir sunkiai valdomus kraštutinumus. Jėzus, pastebėjęs šiuos bruožus, juodu praminė Boanerges – „griaustinio vaikais“ (Mk 3, 17). Tai atsiskleidė tuomet, kai jie troško „ugnimi iš dangaus“ sunaikinti vieną Samarijos kaimą, nepriėmusį Jėzaus (Lk 9, 45). Taip pat neretai ryškėdavo jų tuščias garbės troškimas, kai pavyzdžiui Jonas draudė mokiniui, kuris nevaikščiojo su Jėzumi išvarinėti demonus Jo vardu. Tikėjosi, kad Jėzui tai patiks, juk motinystės monopolija turi likti su tais, kurie laikosi Jėzaus būrio (Mk 9, 38). Vėl Jėzui teko sudrausti Joną ir keisti vidinį savo mokinių nusistatymą, atveriant, kad jei žmogus ne prieš Jėzų, tai Jis yra už Jį.

Jono ir Jokūbo noras pirmauti, varžytis ir konkuruoti ryškėjo ir kiek vėliau, prieš Kristaus kančią, kai jų motina Salomė paprašė Jėzaus (pritarus jos sūnums) pasodinti vieną Kristui iš kairės, o kitą iš dešinės Dievo karalystėje. Tai pasirodė ir kitiems mokiniams perdėm įžūlu (Mk 10, 35–41). Ar visi šie apaštalo jaunystės charakterio bruožai kartais neprimena mūsų pačių jaunatviško, karštakošiško entuziazmo tikėjimo pradžioje, kai norisi pirmauti ir manyti, kad esame šaunesni už kitus bei verti geriausio Kristaus įvertinimo!? Neretai jaunatviniu ambicingumu „perserga“ visi jauni krikščionys.

Pirmieji gilūs Jono charakterio pasikeitimai pradeda vykti paskutiniąją Jėzaus gyvenimo savaitę: Paskutinės Vakarienės, kančios, kryžiaus ir prisikėlimo įvykių metu. Šie įvykiai esmingai palietė visus apaštalus ir prisidėjo prie jų charakterių transformacijos. Tačiau Jono paveikslas evangelijose tampa ypač ryškus tomis dienomis, Kristaus kančios savaitės metu. Jis pristatomas kaip mylimas Kristaus mokinys. Jonas patiria labai artimą santykį su Jėzumi paskutinės vakarienės metu. Būdamas prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės, girdi Jo širdies plakimą, jaučia Jėzaus sukrėstą dvasią, liūdesį dėl artėjančios išdavystės. Jonas klausia Jėzaus, kas iš apaštalų tarpo Jį išduos?.. Taip pat dedasi į širdį Jėzaus perspėjimo ir paguodos žodžius, kai Jo nebus drauge su jais (Jn 13). Jonas nebegali palikti Jėzaus, nors Getsemanėje, Jėzaus agonijos metu, kartu su kitais mokiniais maldoje prisnūsta, tačiau, kai Mokytojas suimamas, išlieka šalia iki galo – Kristaus mirties Golgotoje. Jis vienintelis iš apaštalų eina drauge su moterimis visą kryžiaus kelią, savo akimis išvysta Kristaus mirtį, iš Jėzaus lūpų gauna įpareigojimą rūpintis Jo motina Marija ir patiria vidinę širdgėlą, kartu su moterimis patiria skausmą, skriaudą, apmaudą ir sudužimą, kai užgesta Jėzaus gyvybė.

Sekmadienio rytą, kai moterys iš baimės bėgo pranešti mokiniams, kad Kristaus kape nėra, Petras drauge su Jonu tuoj pat nuskubėjo prie kapo. Kai Jonas įėjo vidun ir pamatė drobules, įtikėjo Jėzaus žodžiais ir prisikėlimu (Jn 20, 1–9). Vėliau Jonas tapo prisikėlusio Jėzaus pasirodymų ir išaukštinimo liudytoju.

Iliustracijoje: Edward Armitage. Apaštalai Jokūbas ir Jonas
Iliustracijoje: Beverly Kucher. Jėzus su apaštalu Jonu

Apaštalo Jono istorija (I)
Apaštalo Jono istorija (III)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.