Anželika Krikštaponienė: „Esate mums pavyzdys, kad senatvė Kristaus malonėje gali būti šviesi“

SenjoraiJūsų dėmesiui siūlome dar vieną pokalbį apie senjorus, tarnavimus jiems – tik jau ne Vilniaus, o Šiaulių bažnyčioje. Nuoširdžiai dėkojame pastorei Anželikai Krikštaponienei tiek už tarnystę žmonėms, tiek už šį pokalbį, taip šviesiai nuteikiantį pradedant Naujuosius metus.

Viliamės, kad šis pokalbis sustiprins visus, kurių jėgos senka ir kurių sveikatą, anot vieno senuko, gali pataisyti tik prisikėlimas.

Anželika, pastebėjau, kad kasmet per Kalėdas turite gražią tradiciją pasveikinti senjorus. Kaip gimė mintis išskirti būtent pagyvenusius žmones?

Tiesa, jau penkerius metus bažnyčioje puoselėjame tradiciją pasveikinti bendruomenės senjorus (sulaukusius 65 metų ir vyresnius) ir sukurti jiems skirtą kalėdinę šventę. Šiuo metu bažnyčią lanko 24 pagyvenę žmonės.

Dėl to, kad pradėjome tarnystę senjorams, negalime pasigirti nei savo gerumu, nei prisiimti sau jokių nuopelnų. Pirmą žingsnį mums padėjo žengti krikščionys – senjorai iš Vokietijos, kurie advento laikotarpiu renka aukas stokojantiems kitų šalių senjorams. Jie savo gražiu pasiaukojimo pavyzdžiu mus pamokė atkreipti dėmesį į vyresnius žmones. Prieš penkerius metus pastorius ir misionierius Christofas Haegele, aktyviai dalyvavęs Šiaulių bažnyčių ekumeniniuose susitikimuose, pasiūlė evangelinėms bažnyčioms pradėti kalėdinę akciją, kurią parėmė Vokietijos senjorai, – aplankyti savo senolius ir nunešti kalėdinių dovanų. Vokiečiai parėmė aukomis, o dovanėles turėjome paruošti patys: šventinius maisto produktus, knygelę ir kalendorių. Po pirmo renginio pamatėme, kad paprastas dėmesys, dovana, žodis ir malda vyresnius bažnyčios žmones neapsakomai pradžiugino. Juk svarbiausia, kad jie nepamiršti, nenustumti į bendruomenės pakraštį, bet yra svarbūs ir rūpi kitiems.

Prieš kelerius metus su tarnautojais, kurie organizuoja šį renginį, pradėjome galvoti, kaip jį patobulinti, padaryti jaukesnį ir šiltesnį, priartinti prie seno žmogaus. Nusprendėme sukurti jiems šventę. Parinkome pagal amžių priimtinesnes giesmes, kurias šventės metu giedojome dviem kalbomis (lietuvių ir rusų), šokome ratelius, skyrėme laiko asmeninei maldai, padėkai, padrąsinimo žodžiams, senjorų kūrybai, o šventės pabaigoje „šaltųjų ugnelių“ šviesoje linksmai linguodami giedojome „Džiaugsmingų šventų Kalėdų ir Metų naujų“. Toji kulminacija kasmet dovanoja pozityvių emocijų pliūpsnį, kuris pripildo mus visus, tos šventės dalyvius. Džiaugiuosi, kad prie šventės organizavimo mielai prisideda ir jaunuoliai, ir brandūs žmonės. Tai nuostabi proga mums visiems artimai susiliesti su mūsų senjorais ir jiems padėkoti už jų ilgametę tarnystę bei tėvišką meilę bendruomenėje.

Bažnyčioje yra ir senjorų namų grupelių, ir net senjorų maldos grupė. Kuo šie tarnavimai praturtina jūsų bažnyčią? Ar senjorai yra aktyvūs bažnyčios tarnautojai?

Labai džiaugiuosi keturiomis senjorų grupelėmis, iš kurių – dvi lietuvių, dvi rusakalbių. Bažnyčioje jos jau seniai susiskirstė pagal amžių ir kalbą.

Vidutinio amžiaus žmonės, kurie tarnauja vyresniems, man ne kartą pabrėždami sakė, kad ne jie tarnauja senoliams, bet senoliai jiems nuostabiai patarnauja savo supratimu ir meile. Vienos namų grupelės vadovė pastebėjo: „Kiekvieną kartą būdama su jais matau, kaip stipriai Dievas juos myli ir kaip Viešpats per juos guodžia mane. Būdama tarp jų pamirštu visą darbų nuovargį, rūpesčius ir sunkumus. Atrodo, kad pats Kristus ateina į mūsų tarpą, ir laikas sustoja.“. Man labai patinka skirtingų kartų nuolankus susilietimas.

Taip pat daug galėčiau pasakyti ir apie senjorų maldas, nes jos man primena neišsenkantį krioklį. Mane žavi, drąsina ir įkvepia vyresnių moterų maldingumas. Kiekvieną sekmadienį, nesvarbu, koks lauke būtų oras, valandą prieš susirinkimą senjorės renkasi melstis į mažesnes tarnavimo patalpas. Ši maldos grupė visada gausi. Seserys ištikimai meldžiasi už bažnyčią, bažnyčios tarnus, atneša Dievui maldoje visus rūpesčius, sunkumus ir iššūkius, užtaria ir savo artimuosius, ir save, o maldą baigia Dievo šlovinimu. Kartą, kai apie šią mūsų bažnyčios praktiką užsiminiau liuteronų kunigui, jis paminėjo, kad senovėje daugelyje liuteronų bažnyčių senjorai rinkosi į pamaldas valandą anksčiau ir atsidėdavo maldai bei šlovinimui, taip paruošdami save Viešpaties žodžiui ir komunijai. Akivaizdu, jog artėjanti žemiškos kelionės pabaiga padiktuoja savo dvasinio gyvenimo ritmą, kuriame atsiranda kur kas daugiau laiko Dievui, Jo artumo puoselėjimui, maldingumui ir šlovinimui.

Gera, kai senjorai aktyvūs bažnyčioje ir dvasiškai gyvena visavertį gyvenimą. Jie pasitarnauja bažnyčioje tiek įprastai, tiek konkrečiai. Kai kurie tarnauja šlovinime, kai kas bibliotekoje prie knygų, kelios moterys veda namų grupelę, kitos meldžiasi, trečios, kurios geriau jaučiasi, lanko savo drauges, dėl sveikatos problemų nebegalinčias laisvai judėti, o ketvirtos padeda savo artimiesiems ugdyti ne tik anūkus, bet ir proanūkius. Taip pat neretai pagyvenusios sesės patarnauja laidotuvių metu. Dalyvauja laidotuvėse ir guodžia tikinčiuosius, netekusius savo artimųjų. Tai didžiulis palaikymas gedulo valandą.

Ko tu pati mokaisi iš senjorų, tarnaudama jiems kaip ganytoja?

Ačiū už puikų klausimą. Išties senoliai Kristuje yra tikra lobių skrynia, pilna dvasinių turtų. Kas nebijodamas nusižeminti praveria ją, atranda dangišką lobyną. Susilietusi su pagyvenusiais žmonėmis, jaučiuosi priartėjusi prie amžinybės vartų ir visada praturtėju. Pagyvenę žmonės keičia mane. Kadangi mano pačios mama (80 m.) ir vyro mama (89 m.) yra gyvos – už šias ilgaamžiškumo dovanas kartu su vyru dėkojame Viešpačiui, – tad tenka betarpiškai patirti senstančių tėvų gyvenimo paradoksą. Sensta ir silpsta kūnas, bet širdies meilė auga ir plečiasi Kristuje. Panašiai vertinu bažnyčioje ir visas senjores kaip mamas. Iš jų širdžių patiriu daug gero: užuojautą, supratimą, meilę. Jų buvimas bažnyčioje padaro ją šiltesnę, jaukesnę, sodresnę. Daug dalykų mokausi iš vyresnių savo sesių, apie tai joms kalbu ir švenčių metu. Mokausi, kaip Viešpatyje oriai priimti artėjančią senatvę, kaip įveikti gyvenimo išbandymus drąsiai ir pasitikint Dievu. Taip pat matau, kad romumas puošia seną žmogų ir leidžia pakelti jaunesnių paikumą, o humoras ir nuolankus savikritiškas žvilgsnis į save padeda gyventi su savo silpnumu ir šlovinti Viešpaties grožį.

Noriu dar paminėti, kad mokausi iš pagyvenusių žmonių nuoširdžiai ir paprastai pripažinti savo klaidas bei žiūrėti į ateitį su džiugia viltimi. Prisimenu, kaip vienas pastorius pasakojo savo pokalbį su senuku apie pastarojo sveikatą. Senelio atsakyme skambėjo ir tikrovės, ir vilties gaida: „Geriau neklausk apie sveikatą, nes padėtis yra tokia, kad ją pataisyti gali tik prisikėlimas.“ Žavi toks senelių tikrumas, betarpiškumas ir neišsenkantis optimizmas silpnumo akivaizdoje. Dauguma iš jų, patyrę visokių gyvenimo išbandymų, negandų ir netekčių, tapo stiprybės bei paguodos šaltiniu Viešpatyje mums visiems.

Ta pačia proga noriu paprašyti, kad kaip ganytoja tartum senjorams palinkėjimą – kaip paguodos ir sustiprinimo žodį.

Pirmiausia noriu labai padėkoti Jums, mūsų senjorai, kad esate su mumis, kad su meile pakenčiate mus, jaunesnius, net tada, kai klystame ir būname neteisūs, nejautrūs ar net įžeidūs. Atleiskite mums, kai neįvertinome, nesupratome Jūsų, nepastebėjome ar pamiršome. Mes tik žmonės… Tačiau yra Tas, kuris niekuomet Jūsų nepamiršta, visada Jus mato ir yra šalia, girdi Jūsų maldas, džiugina Jus savo Dvasia.

Jis Jus vertina ir myli stipria meile, nepriklausomai nuo amžiaus ar to, ką mano apie Jus žmonės. Kristaus kryžiaus auka yra viena visoms kartoms, visiems amžiams. Dievo meilė skirta Jums. Kristus atpirko mus visus, kad per Jį tikėdami gyventume be pasmerkimo. Nesmerkite savęs dėl to, ko nepadarėte, ko nesupratote, ko negalėjote duoti ar turėti. Tegul Jūsų širdyje tarpsta Kristaus auka, meilė Tam, kuris už Jus atidavė save, ir atleidimas. Jūs Jam – reikalingi.

Viešpats myli Jus ir mes mylime Jus. Esate mums pavyzdys to, kad Kristaus malonėje gali būti šviesi senatvė.

Pabaigsiu psalmininko malda: Viešpatie Dieve, Tu esi mano viltis, mano pasitikėjimas nuo pat jaunystės. Tu mane globojai nuo pat gimimo, Tu saugojai mane nuo motinos įsčių. Aš nuolat girsiu Tave. Daugelis stebėjosi manimi, bet Tu buvai man saugi priebėga. Mano burna tebūna pilna gyriaus ir Tavo garbės visą dieną. Neapleisk manęs senatvėje; nepalik, kai jėgos išseks! (Ps 71, 5-9).

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Aurelija Umbrasienė

Nuotrauka Lino Atgalainio

2015 01 14

www.btz.lt

Fotoreportažas

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.