Antonijaus Surožiečio (XX – XXI a.) mintys apie garbinimą

tevo_ranka„Garbinimas man reiškia bendravimą. Kadaise buvau netikintis, bet vieną dieną atradau Dievą, ir iškart Jis man pasirodė aukščiausia vertybė bei gyvenimo pagrindas, bet kartu ir Asmuo.

Manau, kad garbinimas visiškai nieko nereikškia tam žmogui, kuris neturi ko garbinti. Negalite išmokyti garbinti žmogaus, kuris nesuvokia Gyvojo Dievo; galite išmokyti jį elgtis lyg tikėtų, bet tai nebus nuoširdus veiksmas, koks yra tikrasis garbinimas.“

Antonijus Surožietis (Anthony Bloom, 1914 – 2003) – garsus stačiatikiu vyskupas gimė rusų diplomatinės tarnybos darbuotojo šeimoje. Tėvo šeima, kilusi iš Škotijos, įsikūrė Rusijoje Petro I laikais, motina buvo kompozitoriaus Aleksandro Skriabino giminaitė. Po Rusijos revoliucijos šeima emigravo ir įsikūrė Prancūzijoje. Berniukas augo be religinio auklėjimo, tačiau būdamas keturiolikos metų išgirdo vieno žinomo pamokslininko pokalbį su jaunimu apie krikščionybę. Jis sukėlė jaunuoliui daug klausimų ir abejonių. Tada, grįžęs namo, Antonijus nusprendė perskaityti trumpiausią Evangeliją – Morkaus. Ją rado pas mamą. Tuomet Dievas ir pagavo Antonijų per trumpus Morkaus Evangelijos žodžius. Galiausiai, tai nulėmė visą jo gyvenimo kryptį – tapti Viešpaties tarnu.
Citata iš garsiausios jo knygos „Gyventi malda“.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.