Raštų VII tome antrame skyriuje A. Maceina pristato sudėtingą ir visais Krikščionybės istorijos amžiais pilną prieštaravimų klausimą: santykį tarp Evangelijos ir kultūros, Bažnyčios ir pasaulio, maldos ir darbo.
Pradžioje autorius iškelia klausimus, kurie tik dar aiškiau parodo tvyrančią įtampą tarp šių dviejų pasaulių. Evangelija ir kultūra – kokia sąveika tarp jų – darna ar priešybė? Ieškodamas šios problemos sprendimo, filosofas pasitelkia Augustino Luko evangelijoje aprašytos Jėzaus apsilankymo pas Mortą ir Mariją istorijos (Luk 10, 38-42) interpretaciją. Dvi seserys atstovauja du tarnystės pobūdžius: Morta – darbą, Marija – maldą. Autorius jas mato kaip Kultūros ir Evangelijos simbolius. Anot filosofo, Krikščionybės istorijos bėgyje šios tarnystės keitė vieną kitą – Bažnyčioje išryškėdavo tai Marija, tai Morta– sunkiai rasdamos darną tarpusavyje. Vėliau autorius pastebi, kad tik „pačiais pastaraisiais dešimtmečiais“ krikščionys tinkamai sprendžia tą santykį (396 psl.). A. Maceina, būdamas kataliku, remiasi Vatikano II susirinkimo požiūriu į kultūrą, ir sprendžia klausimą iš savo laikmečio filosofinės- katalikiškosios pozicijos.
Filosofas teigia, kad Jėzaus žodžiai, pasakyti abiem moterim, padarė didžiulę įtaką visam Bažnyčios gyvenimui. Morta – „susirūpinusi visokiu patarnavimu“ ir Marija – „pasirinkusi geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ tapo „dviejų istorinių būsenų prasmenimis: vienos, kuri išsisemia „visokiu patarnavimu“, kitos, kuri vyksta „prie Viešpaties kojų“ (385-386 psl.). Anot autoriaus, aktyvioji Bažnyčios būsena yra „ne kas kita, kaip pasaulio darbų laukas arba kultūra“, o sėdėjimas prie Viešpaties kojų – tai „tobulėjimo kelias ir tuo pačiu šventumo būklė“. Jis pastebi, kad Bažnyčia visada jausdavo vidinį priešiškumą tarp šių dviejų tarnysčių: „Kas eina į kultūrą, tolsta nuo šventumo; kas siekia šventumo, atsisako kultūrinės kūrybos“ (386 psl.). Akivaizdu, kad autorius nepritaria kraštutinėms Bažnyčios būsenoms: arba Evangelijai, arba kultūrai. Jam, kaip krikščioniui filosofui, nepatinka „arba … arba“, jis ieško jų susijungimo.
A. Maceina apžvelgia kaip šios abi, aktyvioji ir kontempliatyvioji, būsenos priešinosi viena kitai. Krikščionybės istorijos bėgyje tai viena, tai kita paimdavo viršų Bažnyčioje. Jis pastebi, kad pradžioje Bažnyčia maždaug 300 metų buvo Marijospadėty, persekiojamoji ir „pogrindine“ religija Romos imperijoje. Ji neturėjo jokių teisių ir legaliai nedarė įtakos viešojo gyvenimo. „Bažnyčia ir pasaulis buvo dvi nesusisiekiančios plotmės: pasaulis buvo nusiteikęs Bažnyčiai priešiškai, o Bažnyčia laikė pasaulį antikristinių jėgų santalka“ (368 psl.). Todėl, kai Bažnyčia susidurdavo su pasauliu, susidūrimas baigdavosi „arba mirtimi už Kristų, arba Kristaus išdavimu“. Akivaizdu, ankstyvoji bažnyčia, kaip ir pats Viešpats Jėzus, išgyveno „Kristus prieš kultūrą santykį“ (pagal H.R. Niebauhrą, EBI, 2007-11-09 G. Saulyčio paskaita „Evangelija ir kultūra“), nors to meto kultūros neišvengė. Kaip Maceina pastebi, jie kalbėjo tomis pačiomis kalbomis kaip ir imperijos gyventojai, gyveno tuose pačiuose miestuose, anot Tertulijono (II – III a.), užsiėmė laivininkyste, ėjo karo tarnybą, gabeno į rinką savo dirbinius. Nors filosofas, neįvardija to meto krikščionių paradoksalios padėties, manau, jog tikintieji išgyveno Kristaus ir kultūros paradoksą: jie buvo nekenčiami, beteisiai ir persekiojami dėl Evangelijos, bet tuo pat metu – pavyzdingi ir socialinį gailestingumą apreiškiantys imperijos piliečiai. Tai galime matyti ir iš anoniminio laiško Diognetui (2a.) : „Jie myli kiekvieną, tačiau yra visų persekiojami. Jie vargšai, tačiau daugelį padaro turtingais. Jiems visko stinga, tačiau visko jie turi su kaupu. Juos žemina, o jie per gėdą pasiekia garbę. Trumpai tariant, krikščionys pasaulyje, kaipo siela kūne. Siela išsisklaidžiusi po visą kūną, o krikščionys po visus pasaulio miestus. “.[1] Sakyčiau persekiojamoji Bažnyčia smelkėsi į pagonišką imperijos kūną, kaip žemės druska į jos visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą iš vidaus. Maceina neakcentuoja, jog Bažnyčia, nors ir vidinėmis savo nuostatomis šalinosi pasaulietiškumo, vis tik dėl Kristaus ir artimo meilės nebuvo pasyvi visuomeniniame gyvenime. Tai rodo, kad autorius labiau ieško viešojo Bažnyčios veikimo kultūroje. Negalėčiau sutikti su ta mintimi, kad krikščionys buvo apleidę darbą, o likę tik prie Marijos tarnystės. Jie nepasitraukė iš pasaulio, nors ir patyrė didelį išorinį spaudimą. Bažnyčia gyveno pasaulyje, kaip „siųstos avys tarp vilkų“, „kaip neklastingi blandžiai, bet gudrūs kaip gyvatės“.
Autorius pastebi ryškius Bažnyčios ir kultūros santykio pokyčius nuo IVa., kai Krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija. To meto Romos imperatoriai ją teisiškai įtvirtino, suteikė įvairias privilegijas ir lengvatas, o stabmeldiškąją religiją nustūmė, anot Maceinos, į „pogrindį“. Manau, tuomet Bažnyčiai iškilo naujas iššūkis: kaip funkcionuoti stabmeldiškoje imperinės kultūros erdvėje, kurioje iki tol ji neturėjo jokių teisių? Ar keisti pagoniškąją kultūrą, keičiant imperijos vidų, ar apsirengti imperijos rūbu, pakeičiant tik išorines pagoniškas šio drabužio detales į krikščioniškuosius simbolius? Autorius, šitaip klausimo nekelia. Jis tik pastebi, kad„Bažnyčia pasijuto esanti pašaukta vietoje stabmeldiškojo pasaulio kurti krikščioniškąjį pasaulį su nauja filosofija, su naujais įstatymais, su nauja socialine santvarka, su nauju auklėjimu bei mokymu, su nauju menu. Krikščioniškoji kultūra turėjo pakeisti iki šiol buvusią stabmeldišką kultūrą“ (389 psl.). Filosofas daro išvadą, kad tris šimtus metų bažnyčią puoselėjo Marijos padėtį, o tuomet atėjo laikas „ugdyti išorinį gyvenimą“ – Mortos būvį. „Bažnyčia turėjo tapti pasauliu“, pastebi autorius, jog Kristaus darbus istorijoje galėtų įgyvendinti. Jis konstatuoja: „Skelbti Evangeliją esmėje reiškė paversti ją kultūra“ (389 psl.). Tokia autoriaus mintis, nors filosofo akivaizdžiai vertinama kaip pozityvus veiksmas (dėl tokio požiūrio taikymo misionieriškoje praktikoje), išties, perša logišką išvadą, kad to meto Bažnyčia pateko į kitą kraštutinumą – Kristus tapo kultūros Kristumi. Dingo Jėzaus kaip Gelbėtojo paveikslas, Bažnyčia tapo pasauliu, todėl būtent kultūroje turėjo atsiverti Kristus ir vesti žmones išganymo keliu. Bet ar kultūra gali būti išgananti amžinam gyvenimui? Nesutikčiau su autoriaus tokiu idealistiniu kultūros Kristaus požiūriu. Mano galva, Bažnyčia ne kūrė naują krikščioniškąją kultūrą su nauju mokymu, nauja filosofija, naujais įstatymais vietoj stabmeldiško pasaulio, bet daugeliu atveju ji tiesiog apsivilko šios imperijos kultūriniu drabužiu: pagoniškus simbolius ir apeigines šventes, pakeičiant krikščioniškomis, prisiėmė imperijos administravimo tvarką, tik suteikė bažnytinius pavadinimus, neretai politiniai interesai iškildavo virš Evangelijos. Vietoj buvusios Romos imperijos su jos globėju Jupiteriu, atsirado Šventoji Romos imperija, globojama krikščionių Dievo. Bažnyčia tapo pasauliu, kuris gabių popiežių politikos dėka viešpatavo didžiajai Europos daliai iki Reformacijos laikų. Tad darosi suprantama, kodėl III- IV a. pradeda formuotis pirmosios atsiskyrėlių, vienuoliškų brolijų bendruomenės, kurios pasibodėjusios bažnytinio pasaulietiškumo, panoro vėl atsisėsti prie „Viešpaties kojų“, visu savo vidumi trokšdamos atsiskirti nuo išorinės „krikščioniškosios“ kultūros. Jie savanoriškai pasirenka Kristų prieš kultūrą. Tačiau čia vėl susiduriame su paradoksu. Jį pastebi ir autorius. Nors vienuolynai siekė atitrūkti nuo kultūros, vis tik tapo pagrindiniais krikščioniškosios kultūros kūrėjais ir nešėjais Vakarų Europoje – „mūsų civilizacijos tėvais“ (J.Decarreaux). „Neigti ar šito nematyti būtų tikras istorinis aklumas ar užsispyrimas“, – pastebi Maceina (394 psl.). Jie ilgiems amžiams tapo barbariško pasaulio kultūrintojais: dirbo žemę, užsiėmė amatais, švietimu, mokslu, socialine našlaičių, belaisvių, ligonių globa. Sakyčiau, imperialistinė krikščionybė kūrė savo ruožtu viešąją kultūrą, o vienuolių brolijos – krikščionišką subkultūrą, kuri akivaizdžiai išėjo už vienuolynų sienų ir darė visuomenei platesnį poveikį. Maceina tai įvardina kaip skirtingą kultūrų pobūdį. Pasaulietinė kultūra vystosi savarankiškai, nepriklausomai, o vienuolynų sampratoje kultūra „niekada neprivalo būti kuriama jos pačios dėlei. Ji esanti palenkta Dievo meilės tarnybai“(396 psl.). Vienuolių kultūra tampa priemone siekti aukštesnio tikslo – Dievo ir artimo meilės. Kultūra iškyla ne kaip šeimininkė savo namuose, bet kaip teologijos tarnaitė. Toks santykis man panašus į Kristaus virš kultūros poziciją. Tačiau Maceina kritiškai pabrėžia, kad kultūros kaip tarnaitės būvis yra neteisingas. Juk „kultūros savarankiškumas yra esminis jos bruožas“ (369 psl.). O jei, anot autoriaus, kultūra netenka nepriklausomumo, tada ji virsta, taikomąja kultūra, kultūra šalia kažko. Maceina mano, kad kultūra nėra priemonė, bet pats tikslas. Kurti kultūrą reiškia būti žmogiškam, išpildyti žmogiškąjį pašaukimą.
Žvelgdama iš krikščioniško taško, manyčiau, kad autorius kultūrą perdėm išaukština. Jis kultūrai suteikia sakralumo, matydamas ją kaip savistovę, egzistuojančią dėl savo pačios būvio, vos ne „išganančią žmoniją“, kuri „padeda žmogui ir bendruomenei įgyvendinti savo pilnutinį pašaukimą“. Galvoju, kad Maceina kultūrą mato kaip Dievo ženklus ir simbolius, kuriuos reikia išmokti nuolankiai skaityti, o jie atves pas Dievą. Autoriaus mintis apie kultūros egzegezę – tikrai įdomi. Tačiau, kaip matome, kultūra nebesavistovė, o vedanti pas Dievą. Aš manyčiau, kad nepriklausomos kultūros apskritai nėra. Norėtųsi autoriui iškelti klausimą, ar gali nuodėmingas žmogus kurti „nepriklausomą“ kultūrą? Ją kuria ir daro įtaką daugelis gyvenimo matmenų ir ji pati keičia daugelį dalykų. Nors autorius savo nuomonę apie kultūros autonomiją grindžia II Vatikano susirinkimo nuostatomis, tačiau įsiskaičius, galiu pastebėti, jog cituojamas II Vatikano dokumentas skelbia kultūros nepriklausomybę būtent nuo Valstybės ir Bažnyčios institucijų autoritariškos įtakos, bet tuo pačiu kultūra yra suprantama kaip ta, kuri turi Dievo ištaką ir yra paties Dievo tarnaitė. „Kas nuolankiai ir patvariai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tą, nors ir nežinant, Dievas tarsi veda už rankos“, „Kultūros prasmę bei vertę apsprendžia <…> kūryba kaip Kūrėjo valios vykdymas“, o jos „laimėjimai laikytini Dievo didybės ženklu ir jo paslaptingojo plano vaisiais“ (397 psl.). Tad kultūra nėra laikytina visiškai savistove, esanti dėl savęs pačios. Pagal II Vatikano pastebėjimus jai neturi daryti įtakos Bažnyčia ir Valstybė, bet ji išlieka įtakojama Dievo. Tokią Vatikano poziciją kultūros atžvilgiu galėčiau pavaizduoti sekančia schema:
Dievas yra visa ko Kūrėjas, tačiau Jo institucijos išlieka nepriklausomos nuo autokratinės įtakos viena kitai. Valstybė neturi diktuoti savo sąlygų kultūrai, nes tada ji taps ideologijos įrankiu, ir Bažnyčia neturi atsistoti Dievo vietoje kultūros atžvilgiu, nes tada kultūra tarnaus tik Bažnyčios interesams. Visos institucijos atlieka Dievo joms skirtą pašaukimą ne išnaudodamos viena kitos, bet tarnaudamos Dievui ir žmogui. Tada išryškėja Valstybė, Bažnyčia ir kultūra kaip Dievo tarnaitės. Su tokiu požiūriu sutinku ir, manau, kad žvelgiant iš šito taško kiekvienai institucijai reikalinga autonomija nuo kitos autokratiškos valdžios.
Pagal II Vatikano susirinkimo žodžius, atrodytų, kad Dievas, pats Kristus, pakyla virš kultūros ir Bažnyčios, tačiau A. Maceina tęsdamas savo išaiškinimą ir siekdamas išvengti susipriešinimo tarp Evangelijos ir kultūros, mano, kad Evangelija turėtų virsti kultūra – žmogaus kelias tobulybėn (400 psl.). Anot autoriaus, Morta – triūsas praeina, o Marija – ramybė ateina ir pasilieka, tačiau „ramybėn einame tik per triūsą“ (401 psl.). Čia jau nebe Kristus ištobulina žmogų, ne Jis veda į ramybę ir amžinybę, bet kultūra – žmogaus darbas, turintis savy paslaptingą Dievo vaisių. Kultūra tampa tuo keliu į eschatologinį tikslą, per Mortą prie Marijos. „Istorija ruošia eschatologiją, ir kultūra ruošia Dievo karalystę, kuri čia žemėje reiškiasi Bažnyčios pavidalu, – sako A. Maceina, užbaigdamas savo apmąstymus Evangelijos ir kultūros tema (402 psl.). Aš galvoju, kad garbus filosofas, ieškodamas sutaikymo padėties tarp Evangelijos ir kultūros, vis tik patenka į „Kultūros Kristaus“ poziciją, nes iš savo akiračio išleidžia Kristų – Gelbėtoją, gelbstinčios Malonės aspektą, kuris atsiveria ne per kultūrą, bet Evangelijoje. Jo požiūriu žmogaus pastangas pasaulyje vainikuoja kultūra. O pasaulis yra Bažnyčia, tarsi Bazilija ir eklezija jau yra viena. Tai, manyčiau, – silpnoji požiūrio pusė. Mat nors bažnyčia (eklezija) ir yra Dievo pasaulyje (Bazilijoje), bet dar nėra atpirktuoju pasauliu. Pasaulis dar laukia savo atpirkimo dienos, eschatologinės karalystės.
Manau, kad Maceina savo darbe gražiai pastebi konfliktą tarp Evangelijos ir kultūros, kuris buvo visą laiką bažnyčios istorijoje, įdomiai jį apžvelgia. Vis tik jis žvelgia į pasaulį kultūros Kristaus kampu, sujungia pasaulį ir Bažnyčią, kultūrą ir Evangeliją, tuomet išnyksta aiškus Bažnyčiai patikėtas išganymo kelias. Mano galva, krikščionis, mąstydamas Evangelijos ir kultūros tema, neturėtų pamiršti dviejų skirtingų Dievo pašaukimų: kultūrinio – įdribti ir užvaldyti žemę, bei tikinčiojo – tapti Kristaus liudytoju iki žemės pakraščių. Kultūrinis pašaukimas mums padeda įgyvendinti žmogiškąją, kaip Dievo kūrinių, paskirtį. O Kristaus liudijimas, kaip visų žmonių vienintelio Gelbėtojo, – kiekvieno tikinčiojo paskirtį. Abiejų įgyvendinimas pašlovina Dievą. Darbas, geradarystės, kūryba, mokslas, švietimas šlovina Dievą Kūrėją, o Kristaus žodis, malda, tikėjimas, meilė, liudijimas, šlovinimas – Kristų Gelbėtoją. Turėtume vengti dviejų polių: supriešinimo tarp Evangelijos ir kultūros, bei jų visiško sutapatinimo. Jie gali tarnauti vienas kitam. Tikėjimas daro įtaką mūsų vertybėms, o vertybės apsprendžia mūsų darbus ir kūrybą. Tada Kristus paliečia kultūrą Tuo tarpu ir kultūra gali pasiekti Bažnyčios apeigas, liturgines išraiškas, bendravimo kultūrą – tuos dalykus, kurie nėra amžinos ir nekintančios tiesos.
Užbaigsiu anglikonų teologo J. Stotto mintimi, jog šiandienos bažnyčia turėtų būti ir šiuolaikiška, ir bibliška. Tai reiškia ne vien kultūriška ir ne vien bibliška, bet irkultūriška, ir bibliška, idant suprastume šiandienos visuomenę, bet gyventume pagal amžinas Dievo tiesas. Tokia bažnyčia, savo vidiniame gyvenime gali kultūrą naudoti kaip išraiškos priemonę, aukštesniam Dievo tikslui pasiekti ir būti žemės druska, darančia įtaką viešai kultūrai, ją pašventindama Dievo žodžiu, krikščionišku gyvenimo būdu.
0 Comments